cagansara

seksualinė orientacija čia tokia svarbi, kad galėtų kartais pasidaryti net graudu. berniukai (negaliu juk sakyt vyrai ant tų kelių devyniolikmečių, kurie alų užsikanda pieniniu šokoladu. negaliu, ok?) nori tik lesbiečių, nes šiaip apsidairo žaisdami tiesądrąsą ir sako, jog, be jų, čia nieko ypatingo ir nėra. ir kartais jie būna teisūs. nes heteroseksualios mergaitės galiausiai vienaip ar kitaip susipeša, o ramiais vakarais, kai niekas nesipeša, o valgykloje mums nieko neduoda ir kepam dešreles lauke. ir dainuojam tik mes su ema. dainuojam tik wonderwall, vėliau dar jinai viena padainuoja slide. o vėliausiai vakare, kai žiūrim bleiro raganą, mus abi giria. giria taip, kad nors imk ir patikėk.
bet jei jau tikėsiu viskuo, ką sako, tai taip ir liksiu savo kambary su pižama, nes dažytis blakstienas šiandien tingiu. o reiktų.
nes ilgiau slėptis savo pagalvėje nebegaliu, todėl vėliau eisiu gaminti pietų.


be to, vakar prieš užmigdama atsiiminėjau visus pagalvojimus apie tai, jog esu tiesiog sutverta gyventi bendrabuty.

oh my ears and whiskers!

pamiegojus keturias valandas bandau išsiruošti į västerviką. kurį laiką naktį bandžiau ištrūkti miegoti anksčiau, bet švediškas taškentas sukasi ratu ir vis banguoja ir vis pagauna nuėjusią ir susigrąžina. (ne, aš nenoriu kablelių prieš ir.)
taigi pirmas bandymas iš tikrųjų buvo vos grįžus iš matildos västerviko, kai į kambarį tempiau naujas pagalves, pledą ir dar truputį reikalų iš h&m. gerdama kavą su mėlynių pyragu (ne, man nepatiko my blueberry nights), sakiau jai, kokia graži diena (nes tuomet jau buvau nustojus jaustis kaip merė popins ir susitaikius su mintimi, kad mano draugė tikrai mažytė, o tas vėjas tikrai manęs nepakels ir niekur nenuneš) ir kad nebenoriu jokių švenčių namie. važiuodama autobusu jau nebežinojau, kurioj stotelėj reikia išlipti, todėl išlipau per anksti ir truputį pasišokčiodama dėl šviečiančios saulės šitaip vakare grįžau nuo prieplaukos namo.
pabėgimo planas b neišdegė namuose, nes vos tik išsiploviau plaukus, atėjo luis. tik pasiskolinti kažko, bet vis dėlto ją sutikau ir vis dėlto nuėjau.
trečiąkart buvau šiek tiek pasimetus, kai iš jūno ir kaspero balkono visi staiga dingo ir susirinko pas juki.
ketvirtąkart ir dar kelis bandžiau ištrūkti iš to balkono, bet vienintelis ištrūkimas buvo pokalbis ant laiptų iki nebejautėm užpakalių ir iš anksto diagnozavomės ten tokį uždegimą.
bet ar galima bandyti pabėgti, kai mergaitės iš modeliavimosiuvimotekstilės žarstosi komplimentais (dar po taurę, mergaitės?), o mylimiausias gėjus retkartčiais įsitaiso į glėbį pašokti.

oh babies, aš juk žinau, kad šiandien jūs nieko neprisimenat. o aš tik nežinau, kur autobuso stotelė. bet nagus vis tiek nusilakuosiu

tai tik po pamokų

po to, kai luis šįryt apsiverkė nuo mano pasakojimo apie ešerį, kuris iš tikrųjų buvo voverė, daugiau nieko ir neatsitiko.

o jei aš būčiau alisa, tai tik laukinė.

o jei manęs darkart paklaus, kuo būsiu užaugus, galėčiau ir apsiverkti. taip nemandagu. bet galiu visai mandagiai priminti, kad man dvidešimt. taip, moterų klausti, kiek joms metų nėra negražu, kaip buvo parašyta šiandienos anglų teste. kai jom dvidešimt ir jos mokosi mokykloje, viskas yra gerai.

tik kad panašiau į paauglystės krizes